Šachrazados istorija
Vilos pavadinimas „Shahrazad“ (tariamas Šachrazad) simbolizuoja šios erdvės paskirtį, veiklą ir vertybes.
Šachrazada – tai persų karalienės ir istorijų pasakotojos vardas, daugeliui skaitytojų žinomas iš rytietiškų pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“ (arabiškas pavadinimas Kitab alf laylah wa laylah). Pasak legendos, persų karalius Šachrijaras, nusivylęs savo žmonos neištikimybe ir praradęs pasitikėjimą moterimis, ėmė keršyti moterims kiekvieną dieną vesdamas naują merginą ir liepdamas ją nužudyti rytui išaušus, kol naujoji žmona nespėjo karaliui užtraukti nešlovės. Šitaip žuvo tūkstantis merginų. Vieną dieną, kai karalystėje nebeliko jaunų moterų, tinkančių karaliui į žmonas, vyriausiojo vizirio duktė Šachrazada, puikiai išsilavinusi ir apsiskaičiusi mergina, atmintinai mokanti didžiųjų persų poetų eiles ir kūrinius, išmananti istoriją ir Islamo filosofiją, Galeno mediciną, žinanti begalę įdomių istorijų, pasisiūlė tapti šacho žmona. Po vestuvių apeigų vedybiniame guolyje ji paprašė Šachrijaro išpildyti paskutinį jos prašymą – leisti atsisveikinti su jaunesniąja seserimi Dunjazada.
Laikydamasi iš anksto aptarto slapto susitarimo, atvykusi į rūmus Dunjazada paprašė sesers papasakoti vieną savo įdomių istorijų. Šachrazada visą naktį sekė pasaką, o saulei tekant ją nutraukė pačioje įdomiausioje vietoje. Norėdamas išgirsti istorijos pabaigą, Šachrijaras dovanojo žmonai vieną gyvenimo dieną. Šitaip kas vakarą Šachrazada tęsdavo savo pasakojimą vis sustodama istorijos viduryje iš ryto, sekdama sudėtingiausias pasakas trejus metus iš eilės. Per tą laiką jiedu su Šachrijaru susilaukė trijų sūnų. Gydančios Šachrazados istorijos grąžino karaliui sveiką protą ir pasitikėjimą žmonėmis, jis pamilo savo žmoną ir paskelbė ją karaliene. Tokia buvo ilgalaikės meno terapijos galia išmintingos moters lūpose!
Rytietiškos pasakos – persų, indų, arabų, turkų, egiptiečių folkloras, islamo filosofijos vingrybės ir netgi Galeno medicinos pagrindai – šiame tūkstančio ir vienos nakties psichoterapijos maratone susipynė į procesą, kurį galima prilyginti M. Eriksono hipnozei arba virtualiniam kompiuterinės sąmonės modeliui „erdvė erdvėje, langas lange“. Šio pasakų rinkinio, sudarančio iki 10 tomų (pvz., sero Ričardo Frensio Bartono 1885 m. leidimas), tyrėjai atseka net penkis semantinius lygmenis, t.y. pasakojamų istorijų „aukštus“.
Šachrazados istorija – tai kur kas daugiau negu romantiška pasaka apie meilės ir grožio pergalę. Šį centrinį „Tūkstančio ir vienos nakties„ personažą galima laikyti psichologės, psichoterapeutės, dvasinės mokytojos archetipu, kuri, vesdama pasiklydusią kliento sielą išmintingų ir pamokančių istorijų labirintais, palengva nuraminusi įsisiautėjusių vidinių kompleksų jėgą, apėjusi racionalaus proto cenzūrą, supažindinusi su visais psichikos elementais (t.y. „Tūkstančio ir vienos nakties“ herojais) atveda klientą į mandalos centrą – į susitikimą su savastimi. K.G. Jungo giluminės psichologijos terminais tariant, psichikos visybiškumo atkūrimas = pasveikimas.
Vilos išorinė ir vidinė erdvė sukurta atsižvelgiant į Šachrazados archetipą. Mes statėme šį namą taip, kad, peržengę vartus, vilos lankytojai pasijaustų saugioje, harmoningoje, estetiškoje aplinkoje, toli nuo kasdienių rūpesčių ir savo įprasto gyvenimo, pailsintų protą nuo įkyrių minčių ir standartinių asociacijų. Spalvoti vilos kambariai, jų archetipinės mitologinės esybės, aromatų prisotintos sienos, simbolinių paveikslų iš tolimų pasaulio šalių kolekcija, egzotiški skambantys arabiški sietynai, rankų darbo rytietiški mediniai baldai ir visos detalės seka lankytojams istorijas apie senąsias pasaulio kultūras, amžinąsias vertybes ir mūsų šiuolaikinės sielos virsmus. Atsipalaidavę šioje spalvingoje, aromatingoje, skambančioje, prasmingoje erdvėje, vilos svečiai gali išgirsti (arba sukurti) savo pačių sielos kelionės istoriją - asmeninį mitą, įprasminantį kiekvieno žmogaus gyvenimą.
Unikalios kelionės po Egiptą, mitologijos, psichologijos, meditacijos, spalvų, aromatų ir meno terapijos seminarai, – visa viloje planuoma veikla skirta tam, kad mūsų svečiai „pamaitintų“ savo vidinį pasaulį grožiu, gėriu ir prasme, pailsintų kūną, sustiprintų savastį prieš sugrįždami į savo gyvenimo orbitą.
