Egipto deivių laiptinė
Šviesiai gelsva egiptietiškosios namo pusės laiptinės sienų spalva pripildo trijų aukštų erdvę šviesa. Šis atspalvis simbolizuoja saulės šviesą, optimizmą, gyvenimo džiaugsmą, pažinimą ir, žinoma, Egipto smėlynus. Geltona spalva gydo depresiją, pripildo saulės rezginį – trečiąją čakrą Manipurą – energija, stiprina valią, padeda apsispręsti, gerina atmintį, stimuliuoja protinę veiklą. Stabilizuodama ir stiprindama nervų sistemą, geltona spalva išlaisvina žmogų nuo baimių, nerimo ir liūdesio.
Šioje laiptinėje kabo senovės Egipto mitologiją ir archetipus iliustruojančių paveikslų galerija. Ekspoziciją pradeda senovės Egipto žemėlapis, kuriame vaizduojamos faraoniškojo Egipto šventyklos, išsidėsčiusios palei Nilą – nuo aukštupio Nubijos krašte iki žemupio palei Aleksandriją.
Kylant laiptais aukštyn, jus pasitiks JAV dailininkės, iliustratorės ir archetipų meno žinovės Hranos Janto darbai, tapyti 1993-2001 m. Šios reprodukcijos su originaliais autorės parašais į vilą atkeliavo iš JAV. Septynios senovės Egipto deivės lydės jus spalvotoje erdvėje.
Pirmame laiptinės aukšte vilą saugo liūtagalvė deivė Šekmet. Liepsnojančios saulės ir įkaitusios dykumos fone, pasipuošusi karūna su dieviškąja kobra Urėjumi, ši deivė rūsčiai stebi vilos lankytojus. Šekmet ikonografija iliustruoja senovės Egipto panteono archaiškumą – kilę iš zoomorfinių Afrikos religijų faraoniškojo Egipto deivės ir dievai dažnai vaizduojami kaip žmogaus ir gyvūno hibridai, turintys žmogaus kūną ir gyvūno galvą, arba gebantys pasiversti savo toteminiais pavidalais – pvz., liūte, kate, karve, sakalu, krokodilu. Deivė Šekmet narsiai gina savo tėvo saulės dievo Ra valdas nuo maištininkų ir užpuolikų. Pasivertusi liūte, ji tampa nenugalima varžove, ryja priešus ir geria jų kraują. Įniršio pagauta, Šekmet tampa archetipinės agresijos įsikūnijimu. Karnako šventykloje šiai deivei būdavo aukojami nugalėtų šalių karo belaisviai. Ši energija šiuolaikiniam žmogui gali padėti apsaugoti savo gyvenimo teritoriją ir visa, kas brangu, būti ištikimu draugu ir nenugalimu priešu. Egipto dievai žinojo, kad deivės pyktį galima numaldyti alumi (arba vynu) su mandragoros šaknimi. Išvydusi raudonos spalvos gėrimą, Šekmet pamanė, kad tai kraujas. Godžiai palakusi šio skysčio, ji apgirto ir užmigo, o prabudusi vėl įgavo savo švelnųjį moterišką pavidalą. Gal ši senovinė istorija galėtų būti pamokymu šiuolaikiniams vyrams: vaišinkite savo įpykusias moteris raudonuoju vynu, kol jos iš įpykusių liūčių taps švelniomis katytėmis!
Tarp pirmojo ir antrojo aukšto išvysite deivę Bastet – malonumų, šokio, žaismingumo, džiaugsmo, gracingumo, vaisingumo archetipą. Galimas dalykas, kad šios deivės kultas atsirado kaip transformuota ir švelnesnė Šekmet variacija – katė, nešanti saulę. Senovės Egipte ši deivė buvo garbinama šventosios katės pavidalu, kartais ji vaizduojama moterimi su katės galva ir masyviu krūtinės papuošalu. Jos skulptūrėles žmonės saugojo namuose kaip apsaugos, vaisingumo ir šeimyninės laimės simbolį, o laidojimo ceremonijų metu dėdavo į sarkofagus ir kapus, kad lydėtų mirusiuosius anapusiniame pasaulyje – Duate. Egipte katės buvo laikomos šventais gyvūnais ir mumifikuojamos po mirties. Bastet kultas buvo itin populiarus Nilo deltoje senovinio miesto Bubastis (kurio pavadinimas reiškia „Bastet namai“) apylinkėse. Čia rastos didžiulės kačių kapinės, esančios palei deivei skirtas šventyklas. Deivės garbei būdavo skiriamos šventės, kurių metu skambėdavo fleitų muzika, žmonės šokdavo, vykdavo mugės. Bastet archetipas moko mus gracingai ir elegantiškai žengti per gyvenimą; primena, kad žaismingumas ir kūryba yra tokie pat svarbūs kaip darbas ir tikslo siekimas. Bastet energija išlaisvina seksualumą, švelnumą, moko rūpintis vaikais, šeima ir mylimaisiais.
Dar viena deivė šioje laiptinės zonoje – kūrybiškoji Hator. Šios deivės kultas Egipte klestėjo 3000 m. Pagal senovės Egipto kanonus ji laikoma pasaulio kūrėja ir dažnai vaizduojama karvės su saulės disku tarp auksinių ragų pavidalu. Apnuoginta Hator krūtinė simbolizuoja jos globojančią, maitinančią prigimtį. Egipto papirusuose ir šventyklų bareljefuose galima išvysti scenas, kur Egipto faraonas žinda pieną iš dieviškosios Hator krūties. Tai pabrėždavo išskirtinę valdovo, kaip dievų numylėtinio ir žmonių valdovo, padėtį. Sakoma, kad Hator dalyvaudavo kiekvieno kūdikio gimime ir nulemdavo vaiko likimą. Deivės pienas simbolizuoja palaiminimą, amžinybę, stiprybę, sveikatą, jis maitina ne tik kūną, bet ir sakralumo išsiilgusią žmogaus sielą. Galima sakyti, kad pati Hator – tai žemiškas kūnas, kuriame apsigyvena dangiškoji siela. Šiai deivei skirta viena gražiausių Egipto šventyklų – daugiaaukštė Denderos šventovė. Senajame pasaulyje tai buvo gydymo, gimdymo, menų ir grožio buveinė. Čia galima pamatyti garsųjį Zodiako kalendorių (kurio originalą prancūzai išvežė į Luvro muziejų). Prasidedant naujiesiems metams Hator garbei būdavo skiriama šventė, kurioje skambėdavo tamburinų muzika, vykdavo šokiai ir, greičiausiai, seksualinės orgijos. Iškilmingoje procesijoje Hator skulptūra, ištepta kvapniausiais aliejais, papuošta gražiausiais apdarais, iš vidinės šventyklos altoriaus salės būdavo plukdoma Nilu į dievo Horo šventyklą, esančią Edfu. Ten vykdavo dieviškosios jungtuvės, apvaisinančios visatą. Deivė Hator senovės Egipte buvo garbinama kaip gydymo, menų, grožio, seksualumo, kūniškų malonumų, moteriškumo, kūrybiškumo valdovė. Ši archetpinė energija primena moterims, kad tikrasis moteriškumas – tai dvasingumo, seksualumo, gydančiųjų galių ir menų jungtis.
Užlipus į antrąjį aukštą, laiptų aikštelėje jus pasitiks žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukterų – seserų Neftidės ir Izidės paveikslai. Kairėje pusėje puikuojasi itin retas meno kūrinys – Hranos Janto 2001 m. sukurtas Neftidės atvaizdas. Graikai šią deivę vadino Nebthet. Pasipuošusi bokštą primenančia karūna, prisidengusi vualiu, įsisupusi į peslio ar sakalo sparnus, ši deivė ištikimai lydi savo seserį Izidę visose mito apie Izidę ir Ozyrį peripetijose. Jos abi įkūnija priešingus gyvenimo polius ir principus, sudarančius gyvenimo visumą: Izidė simbolizuoja šviesą, gyvenimą, atgimimą, dvasingumą, o Neftidė – tamsą, prieblandą, saulėlydį, mirtį ir materiją. Abi seserys dažnai vaizduojamos klūpančios šalia Ozyrio, arba mirusio žmogaus mumijos: Izidė – kojūgalyje, o Neftidė – galvūgalyje. Tų pačių tėvų vaikai, seserys ištekėjo už savo brolių (senovės mitologijoje tai dažnas reiškinys). Izidė tapo vegetacijos ir civilizacijos dievo Ozyrio žmona, o Neftidė – dykumų valdovo nuožmiojo Seto sutuoktine. Šioje istorijoje, kaip ir realiame gyvenime, pilna pikantiškų viražų: vis nesusilaukdama vaikų nuo savo vyro Seto, Neftidė kartą persirengė sesers apdarais ir slapta atėjo į Ozyrio miegamąjį. Galbūt įkaušęs nuo puotoje išgerto vyno, gal dėl savo vyriško dosnumo Ozyris mylėjosi su Neftide. Tą naktį jie pradėjo dieviškąjį kūdikį Anubį – šakalagalvį gydymo, mumifikavimo ir transformacijos dievą. Kitaip nei žmonių gyvenime, ši istorija nesugadino seserų santykių – Izidė ėmėsi su meile globoti naujagimį Anubį ir išmokė jį gydymo meno. O Neftidė paliko savo vyrą ir lydėjo seserį jos ilgoje kelionėje ieškant Ozyrio palaikų ir kovojant dėl Horo teisės į sostą.
Dešinėje pusėje įėjimą į antrojo aukšto butą sergi Izidė. Pasislėpusi papirusų sąžalyne, rankomis-sparnais apglėbusi, prie krūtinės ji laiko kūdikį Horą – Ozyrio sūnų ir sosto paveldėtoją, naująjį pasaulio herojų, turintį pratęsti tėvo darbą, nugalėti blogį ir užtikrinti teisingumą žemėje. Senajame Egipte vadinta Au Set – „Nepaprastąja karaliene“ arba „dvasia“, graikų paminta Izide – „Tūkstančio vardų ponia“, ši deivė buvo garbinama Egipte, Graikijoje ir senojoje Europoje. Tradicinėje ikonografjoje vaizduojama su sosto formos karūna ant galvos, Izidė buvo vadinama „sostu, ant kurio sėdi faraonas“. Papirusuose ir šventyklų bareljefuose ji dažnai ant kelių laiko ir krūtimi maitina būsimąjį valdovą. Izidės archetipas apima platų spektrą moteriškų vaidmenų: ištikimos sutuoktinės, savo vyro bendražygės, motinos, sesers, globėjos, gydytojos, burtininkės, kovotojos prieš blogį ir tiesiog moters, atkakliai siekiančios savo užsibrėžto tikslo. Sakoma, kad Izidė išmokė moteris malti grūdus, verpti linus, austi audinius ir sutramdyti vyrus – tiek, kad būtų galima su jais gyventi.
Kildami aukšyn, pamatysite dangaus deivę Nut. Apsirengusi ploniausio balto lino tunika, pakėlusi rankas į viršų, ji laiko savo dangiškąjį pavidalą – dangaus skliautą. Ši deivė taip mylėjo savo vyrą – žemės dievą Gebą, kad niekuomet nuo jo neatsiskirdavo. Tai papiktino jųdviejų tėvą saulės dievą Ra. Pasikvietęs į pagalbą vėjo dievą Šu, jis atskyrė mylimuosius ir uždraudė Nut gimdyti vaikus visus metų mėnesius. Nut kūnas išsirietė arka kaip dangus skliautas. Kojų ir rankų pirštų galiukais ji lietė žemę. Kiekvieną vakarą ji prarydavo saulę, kiekvieną rytą ją pagimdydavo iš naujo. Liesdama savo vyrą tik pirštų galais, Nut negalėjo pradėti nuo jo vaikų. Jai į pagalbą atėjo išminties dievas Totas: žaisdamas šaškėmis su Mėnuliu, jis laimėjo penkias dienas metuose, iki tol neįtrauktas į senovės Egipto kalendorių (kuris buvo mėnulio, o ne saulės kalendorius). Taip Nut gavo penkias vaisingumo dienas, per kurias pagimdė Izidę, Neftidę, Ozyrį, Setą ir Horą. Karališkai mėlynas Nut kūnas, nusėtas auksinėmis žvaigždėmis buvo vaizduojamas sarkofagų dangčiuose, šventyklų ir kapviečių lubose, ji laikoma viena seniausių pasaulio deivių, sauganti žmoniją.
Kylant link trečiojo vilos aukšto jus pasitiks Maat – senovės Egipto teisingumo ir išminties deivė, garbinta visose šventyklose ir valstybinėse institucijose. Priklaupusi ant vieno kelio, deivė laiko rankose stručio plunksną ir indą su širdimi. Ši scena tradiciškai vaizduojama papirusuose ir simbolizuoja pomirtinio teismo procesą – mirusiojo širdies svėrimo ceremoniją. Priklausomai nuo Egipto nomo (t.y. teritorinio regiono) buvo teigiama, kad, jei velionis buvo geras žmogus, jo širdies neapsunkino nuodėmės, ji bus lengvesnė už stručio plunksną. Kita svėrimo rezultatų versija: jei velionis per gyvenimą padarė daug gera, jo širdis apsunko nuo gerų darbų, todėl ji nusvers stručio plunksną. Kaip ten bebuvę, pomirtinio teismo salėje dievai „pasverdavo“ žmogaus gyvenimą, šios procedūros rezultatus užrašydavo Totas ir pateikdavo pomirtinio pasaulio valdovui Ozyriui. Jei žmogus būdavo itin blogas, jo sielą prarydavo čia pat laukianti deivė Ammut, turinti krokodilo nasrus, leopardo ir hipopotamo kūną. Tai reiškė, kad siela suyra į pirminę substanciją be teisės tęsti savo individualią kelionę egzistencijos spirale. Deivė Maat – tai visatos tiesos ir pusiausvyros, teisingumo gamtoje ir žmonių visuomenėje archetipas. Šiai deivei nebuvo statomos šventyklos, tačiau ji buvo itin gerbiama visose gyvenimo apraiškose kaip tiesos principas. Senovės Egipto žyniai išsitatuiruodavo Maat plunksną sau ant liežuvio, kad jų lūpomis bylotų tiesa.
Trečiajame vilos aukšte šalia durų į terasą išvysite Raudonosios jūros pakrantės palei Hurgadą nardymo vietų žemėlapį, kuriame pažymėti koraliniai rifai ir nuskendę laivai. Po dienos, praleistos jūroje, būna smagu dar kartą peržvelgti aplankytas ir gelmėje pamatytas vietas.
